Žodis runa reiškia “paslaptį”, kilęs iš senovės žodžio “slėpti”. Šio žodžio pėdsakai veda į šiuolaikines kalbas: vokiškai raunen – “pašnibždėti”, lotyniškai runat – “kalbėti”, suomių kalba runo – “eilėraštis, užkeikimas”.
Runos – tai magiški ir abėcėliniai ženklai, kuriuos iškaldavo akmenyse, išraižydavo medžiuose. Runomis išgražindavo įvairius būsto daiktus, drabužius, indus, ginklus, rašydavo užkeikimus virš įėjimo į namą ir ant laivo priekio.
Runų magija – įvairiapusė. Pagal legendą, kiekviena runa turi šventą kilmę ir yra šventas ženklas, turintis ribotas magiškų jėgų atsargas ir galimybę susisiekti mums su aukštosiomis jėgomis. Runos, kartu su jose slypinčiomis jėgomis ir ryšiais, sudaro magišką sistemą. Šią sistemą galima panaudoti būrimui: ją sudarančių ženklų visuma gali aprašyti bet kokią situaciją.
Runos tai:
– senovės magiška abėcėlė, kilusi iš etruskų laiškų. Senovinės runos yra šios: vyresnioji eilė, jaunesnioji eilė, Armaneno eilė, Notumbrino eilė, slovėnų runos. Visos kitos runos buvo sukurtos mūsų laikais;
– laiškų ženklai, kurių kiekvienam būdinga atitinkama forma ir tam tikras garsas;
– magiški ženklai, senovėje naudoti magiškais tikslais, sudarydavę formules ir užkeikimus;
– vidinio (ezoterinio) pažinimo sistema, leidžianti pažinti dievišką pradžią, suprasti pasaulio plonybes, būti kūrėju, magu
