Šventos geometrijos kristalų rinkinys, susidedantis iš 5 platoniškų kietųjų dalelių, žvaigždės tetraedro ir sferos.
Platoniškos kietosios medžiagos pavadintos graikų filosofo Platono vardu, kuris teigė, kad šios geometrinės figūros yra pagrindiniai mūsų visatos elementai.
Atitinkamai, jie nurodo penkis elementus:
Heksaedras: Žemė, susijusi su tokiomis savybėmis kaip stabilumas, materialumas ir fizinis pasaulis.
Oktaedras: Oras, susijęs su tokiomis savybėmis kaip intelektas ir bendravimas.
Tetraedras: Ugnis, susijusi su tokiomis savybėmis kaip aistra, transformacija ir energija.
Ikozaedras: vanduo, susijęs su tokiomis savybėmis kaip emocijos, intuicija ir prisitaikymas.
Dodekaedras: eteris, susijęs su dvasine ar dieviška esme, kuri pranoksta materialų pasaulį.
Viena ryškiausių platoniškų kietųjų kūnų savybių yra ta, kad kiekviena yra taisyklingas daugiakampis.Tai reiškia, kad kiekviena daugiakampio plokštuma yra lygiakraštis daugiakampis ir visos daugiakampio viršūnės yra lygios ir vienodu atstumu nuo daugiakampio centro.Kalbant apie sakralinę geometriją, universalios matematinės Platono kietųjų kūnų savybės daro juos tokiais nuostabiais ir galbūt net dieviškais.
Žvaigždės tetraedras, dar žinomas kaipMerkaba, yra trimatė žvaigždė su aštuoniais taškais.Fonetiškai jo vardą galima atsekti iki senovės egiptiečių Mer Ka Bah – šviesa, kūnas ir dvasia.Manoma, kad viršutinis tetraedras simbolizuoja vyrišką energiją, o apatinis – moterišką.Be kitų reikšmių, jis yra tobulos pusiausvyros visame kame simbolis ir dažnai naudojamas mūsų energetinio kūno užsikimšimams pašalinti.
Sfera– be kraštų, be pradžios ir pabaigos, yra išeities taškas, iš kurio viskas kyla ir į kurį viskas grįžta.Visi platoniniai kietieji kūnai turi tris koncentrines sferas: apibrėžtą sferą, kuri eina per visas viršūnes, centrinę sferą, kuri liečia kiekvieną kraštą krašto centre, ir įrašytą sferą, kuri liečia kiekvieną plokštumą plokštumos centre.
Dydis: apie 2 cm
Kristalai: Lazuritas
Rinkinį sudaro: 7 kristalai ir medvilninis maišelis
Tai natūralus produktas, dydis ir forma gali skirtis nuo pavaizduoto paveikslėlyje
ღ
Aprašymai yra bendra informacija ir nesusiję su diagnoze ir gydymu.Dėl sveikatos problemų kreipkitės į gydytoją.
Dėl skirtingų ekrano nustatymų vaizdo ir gaminio spalvų atspalviai gali skirtis.
Žodis runa reiškia “paslaptį”, kilęs iš senovės žodžio “slėpti”. Šio žodžio pėdsakai veda į šiuolaikines kalbas: vokiškai raunen – “pašnibždėti”, lotyniškai runat – “kalbėti”, suomių kalba runo – “eilėraštis, užkeikimas”.
Runos – tai magiški ir abėcėliniai ženklai, kuriuos iškaldavo akmenyse, išraižydavo medžiuose. Runomis išgražindavo įvairius būsto daiktus, drabužius, indus, ginklus, rašydavo užkeikimus virš įėjimo į namą ir ant laivo priekio.
Runų magija – įvairiapusė. Pagal legendą, kiekviena runa turi šventą kilmę ir yra šventas ženklas, turintis ribotas magiškų jėgų atsargas ir galimybę susisiekti mums su aukštosiomis jėgomis. Runos, kartu su jose slypinčiomis jėgomis ir ryšiais, sudaro magišką sistemą. Šią sistemą galima panaudoti būrimui: ją sudarančių ženklų visuma gali aprašyti bet kokią situaciją.
Runos tai:
– senovės magiška abėcėlė, kilusi iš etruskų laiškų. Senovinės runos yra šios: vyresnioji eilė, jaunesnioji eilė, Armaneno eilė, Notumbrino eilė, slovėnų runos. Visos kitos runos buvo sukurtos mūsų laikais;
– laiškų ženklai, kurių kiekvienam būdinga atitinkama forma ir tam tikras garsas;
– magiški ženklai, senovėje naudoti magiškais tikslais, sudarydavę formules ir užkeikimus;
– vidinio (ezoterinio) pažinimo sistema, leidžianti pažinti dievišką pradžią, suprasti pasaulio plonybes, būti kūrėju, magu
Giliai po sausu Maroko dykumos smėliu, kur saulė niekada nepasiekia uolienų plyšių, tūkstančius metų miegojo paprastas, pilkšvas akmuo. Iš išorės jis atrodė kaip bet kuris kitas lauko riedulys – grubus, dulkėtas ir niekuo neišsiskiriantis. Tačiau jo viduje slėpėsi paslaptis.
Viskas prasidėjo prieš milijonus metų, kai šioje vietoje dar tyvuliavo senovinė jūra. Karštas požeminis vanduo, prisotintas mineralų, pamažu skverbėsi į uolienos viduje esančią tuštumą. Lašas po lašo, atomą prie atomo, tamsa ir ramybė čia audė skaidrų tinklą. Mineralai lėtai vito į aštrias, taisyklingas briaunas, kol tuščia ertmė virto spindinčia kristalų pilimi.
Vieną dieną, po stiprios audros, kuri nuplovė storą smėlio sluoksnį, vietinis klajoklis pastebėjo šį akmenį. Jis žinojo – tai ne šiaip uoliena, ogeoda. Atsargiai jį praskėlęs, žmogus apstulbo: pilka išorė slėpė sniego baltumo, šviesą atspindinčiuskvarcokristalus. Atrodė, tarsi pati žvaigždžių šviesa būtų buvusi įkalinta akmens širdyje.
Dabar šis „gamtos stebuklas“ ilsisi žmogaus delne. Jis nebeturi dykumos dulkių, tačiau išlaikė savo ramybę. Sakoma, kad tas, kas laiko tokią geodą savo namuose, įsileidžia dalelę žemės tylos ir senovinės energijos, kuri padeda išvalyti mintis ir rasti šviesą net ten, kur, atrodo, jos visai nėra.
Ačiū, kad skaitėte 🩷
Senovės legendos pasakoja, kad kažkadaŠiaurės pašvaistėbuvo įkalinta pilkose Labradoro pakrantės uolose. Ji snaudė ten tūkstančius metų, kol vieną dieną drąsus klajoklis, keliaudamas per sniegynus, pastebėjo keistą, šaltą spindesį, sklindantį iš po ledo.
Jis pakėlė akmenį – tokį patį, kokį dabar laikai savo delne. Vos tik jo pirštai palietė šaltą paviršių, uola atgijo. Iš giliausių akmens sluoksnių išsiveržė mėlyni, žali ir auksiniai liepsnos liežuviai. Tai nebuvo paprasta šviesa – tai buvopagauta dangaus magija, kurią akmuo nusprendė pasilikti sau kaip paslaptį.
Žmonės pradėjo tikėti, kad šis akmuo, pavadintaslabradoritu, yra tiltas tarp žemės ir dangaus. Sakoma, kad tas, kas turi šį akmenį, niekada nepasiklys tamsoje, nes jis saugo savyje gabalėlį Šiaurės pašvaistės, pasiruošusios sušvisti būtent tada, kai šeimininkui labiausiai reikės vilties ir intuicijos.
Kiekvieną kartą, kai pasuki jį prieš šviesą, tu pažadini senovės dvasias, kurios vis dar šoka šio mineralo gelmėse.
Eldorijaus karalystėje, kur kalnai liečia debesis, o upės teka skystu sidabru, egzistavo legenda apieMėlynąją Akį. Tai nebuvo paprastas akmuo, o gabalėlis sustingusio laiko, iškritęs iš pačios Visatos centro.
Pagrindinis istorijos veikėjas, jaunas žvalgas vardu Elianas, rado šį akmenį uždraustajame Šiaurės urve. Vos jį palietus, pilka uola sušvito gilia, pulsuojančia turkio spalva. Tai buvo ženklas – akmuas pasirinko savo šeimininką. Elianas suprato, kad taiSielų Švyturys– amuleto galia leido matyti ne tai, kas yra prieš akis, o tai, kas paslėpta.
Amuleto galios:
Ateities šešėliai:Pakreipus akmenį prieš mėnulio šviesą, jo auksiniuose plyšiuose pasirodydavo vaizdai iš ateities.
Apsauginis skydas:Pavojų akimirkomis akmuo aplink Elianą sukurdavo nematomą, švytintį barjerą, pro kurį negalėjo prasiveržti jokia tamsi magija.
Kalba be žodžių:Akmuo leido Elianui susikalbėti su miško žvėrimis, pajusti jų baimę ar džiaugsmą.
Tačiau didžiausia paslaptis slypėjo centre – toje ryškioje,auksinėje dėmėje, kurią matai ir savo akmenyje. Legenda skelbė, kad tai įkalinta senovės drakono ugnis. Jei karalystę ištiktų amžinoji žiema, tik šis akmuo galėtų vėl uždegti saulę.
Elianas nešiojo šį amuletą prie širdies. Kiekvieną kartą, kai jam būdavo sunku priimti sprendimą, jis tiesiog pažvelgdavo į mirguliuojančias akmens gelmes. Akmuo jam primindavo: net ir pilkiausioje kasdienybėje slypistebuklinga šviesa, tereikia rasti tinkamą kampą jai pamatyti.
Ačiū, kad skaitėte 💙
€149,00
€68,00