Seniai seniai, Indijos Našiko slėniuose, kur žemė saugo senovės paslaptis, gyveno akmentašys vardu Arunas. Jis ieškojo ne aukso ir ne brangakmenių, o „sustingusios šviesos“ – akmenų, kurie, pasak legendų, gebėjo nuraminti audras žmogaus sieloje.

Vieną vakarą, po stiprios liūties, Arunas nuošalioje oloje rado neįprastą luitą. Tai buvo pilkšvai mėlynas akmuo, primenantis vandenyno dugną, ant kurio pūpsojo skaidrūs, tarsi ledo luitai, kristalai. Tai buvo apofilitas ant mėlynojo chalcedono.

Parsinešęs jį namo, Arunas pastebėjo keistą dalyką: kaskart, kai jis paliesdavo skaidriąsias viršūnes, kambaryje nuvilnydavo lengvas skambesys, primenantis tolimą aidą kalnuose. Žmonės pradėjo plūsti pas jį iš tolimiausių kaimų. Jie sakydavo, kad tiesiog žiūrint į šį akmenį, sunkios mintys ištirpsta kaip rūkas virš upės, o širdyje įsivyrauja tokia ramybė, kokią junta paukštis, sklendžiantis virš debesų.

Arunas suprato, kad šis akmuo – tai tiltas tarp žemės tvirtybės ir dangaus lengvumo. Jis jo nepardavė, o paliko kaimo aikštėje, kad kiekvienas pavargęs keliauninkas galėtų paliesti skaidrius kristalus ir bent akimirkai rasti savo vidinę taiką.

Sakoma, kad tas akmuo iki šiol keliauja iš rankų į rankas, nešdamas skaidrumą tiems, kurie pasiklydo savo pačių mintyse.