BALTOS RAGANOS PUODELIO IR ŠAUKŠTO RINKINYS

Daugelis kitų pasaulio šventraščių kalba apie Dievą bei šlovina Jį, tačiau Bhagavad Gitoje Dievas pats kalba apie Save ir atskleidžia amžinąsias tiesas kaip Jis gali būti pasiekiamas.

Pats pavadinimas "Bhagavad-gīta" reiškia "Dievo giesmė". Ją Viešpats Krišna papasakojo savo amžinajam draugui Ardžunai, vienam iš penkių brolių Pandavų. Aštuoniolika Bhagavad Gitos skyrių yra dalis Mahabharatos (šventasis Indijos istorijos žinynas). Bhagavad Gitą sudaro 700 eiliuotų tekstų, pasakytų Krišnos ir Ardžunos per 45 minutes. Tiksli Bhagavad Gitos persakymo data yra 3134 metai prieš mūsų erą, vieta - šventasis Kurukšetros laukas, 100 km. į šiaurę nuo dabartinio Nju Delio.

Prieš penkis tūkstančius metų tuometinėje Arijų civilizacijoje susidarė kebli situacija. Imperatoriaus sostas buvo nelegaliai užvaldytas nedorovingų kšatrijų - karių, kurie nenorėjo sekti arijų civilizacijos principais. Dvi giminingos šeimos Kauravai ir Pandavai atkakliai siekė užimti imperatoriaus sostą. Istorija sutinka, kad sostas priklauso dorovingajai Panadavų šeimai, tačiau nedorovingi Kauravai nenori atiduoti nelegaliai užimtą sostą. Nežiūrint į pastangas taikiai išspręsti šią problema, mūšis buvo neišvengiamas. Dvi galingos karių armijos susirinko šventajame Kurukšetros lauke. Vienoje pusėje dorovingi Pandavai priešaky su Viešpačiu Krišna ir Ardžuna, kitoje pusėje klasta ir apgaule besivadovaujantys - Kauravai, vedami Durjodhanos. Tik beprasidedant mūšiui, Ardžuna paprašo Viešpaties Krišnos pastatyti mūšio vežimą į armijų vidurį. Matydamas abiejuose armijose susirinkusius giminaičius, Ardžuna sudvejoja mūšio verte.

Tokiu būdu judviejų prieš mūšio pokalbis tampa žinomas "Bhagavad Gitos" vardu.

Gana per trumpą laiką Viešpats Krišna perduoda transcendentinį mokslą Ardžunai, kalba apie visuomeninę, politinę bei religinę veiksmo priežastį - galiausiai besivainikuojančia tiesiog noru patenkinti Viešpatį. Krišnos noras buvo, kad šis mūšis įvyktų, ir Ardžunos pagrindinė pareiga yra ne tik kautis dėl visuomenės gerovės, bet kautis, kad patenkinti Viešpatį Krišną. Tai ir yra pagrindinė Bhagavad Gitos paslaptis - tyro veiksmo priežastis yra tyras noras tiesiog patenkinti Viešpatį Krišną. Nuo neatmenamų laikų šis procesas yra žinomas bhakti jogos vardu:

man-manā bhava mad-bhakto mad-yājī māṁ namaskuru mām evaiṣyasi yuktvaivam ātmānaṁ mat-parāyaṇaḥ

"Visada galvok apie Mane , tapk mano bhakta, lenkis Man ir visokeriopai garbink Mane, tokiu būdu tu tikrai sugrįši pas Mane". (Bhagavad Gita 9.34)

Vakarų pasaulyje Bhagavad Gita taip pat yra žinoma gana seniai. Didieji Graikų mąstytojai tokie kaip Sokratas ir Pitagoras, dėka Aleksandro Didžiojo pasaulio užkariavimo žygių, buvo gana artimai susipažinę su esminėmis Bhagavad Gitos idėjomis. Viduramžiais pirkliai grįždami iš kelionių po Indiją, diskutuodavo vakariečiams svetimas karmos bei reinkarnacijos sąvokas. Vėliau tokie žmonijos patriotai kaip L. Tolstojus, A. Einšteinas, B. Šo ir daugelis kitų plačiai propagavo Bhagavad Gitos idėjas vakarų pasaulyje. Lietuvoje labiausiai Bhagavad Gitą išpopuliarino dvidešimto amžiaus pradžios filosofas bei visuomenės veikėjas - Vydūnas.

Nors vakarų pasaulis ir turėjo galimybę susipažinti su Bhagavad Gita, tačiau tikroji jos prasmė ir paslaptis jiems nebuvo žinoma. Pagrindinė to priežastis įvairios Bhagavad Gitos interpretacijos bei jos tiesų iškraipymai. Pasauliui yra žinomi apie 500 įvairiausių Bhagavad Gitos vertimų, tačiau nei vienas iš jų nepaskatino rimtai analizuoti ir galiausiai praktikuoti Bhagavad Gitos skelbiamas tiesas. Tik maždaug septintajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje pasirodžius Jo Dieviškos Malonės A.C Bhaktivedanta Svamio Prabhupados leidiniui "Bhagavad Gita Kokia Ji Yra" pasaulis naujai pažvelgė į Bhagavad Gitos skelbiamas idėjas. Iš tiesų, tenka pripažinti, kad Tarptautinė Krišnos Sąmonės Bendrija (ISKCON), bei jos propaguojamos idėjos ir yra tiesioginis bandymas tyrai sekti Bhagavad Gitos filosofija.